Rafinuotais literatūros labirintais — su rašytoja Renata Šerelyte
Kad gyvas kūrėjo žodis knyginei patirčiai suteikia polėkio ir įkarščio, įtikino Senamiesčio gimnazijoje viešėjusi prozininkė, dramaturgė, eseistė, poetė, literatūros kritikė, daugybės solidžių literatūros premijų, tarp jų ir tarptautinės Bank Austria Literaris premijos laureatė Renata Šerelytė. Beje, įdomu pastebėti, kad vieną naujausių R. Šerelytės romanų „Raganos širdis“ ir mūsų kraštiečio Raimundo Samulevičiaus pjesę „Karūna ir smėlis“ sieja prasminga sąsaja — abu kūriniai įtaigiai atskleidžia Barboros Radvilaitės gyvenimo dramą.
Gimnazistams pasakodama, kas lėmė polinkį į literatūrą, R. Šerelytė patikino, jog tarsi savaime pajuto, kad rašyti — ne tik hobis, bet ir likimas. Kaip geriausias rašymo meistrystės mokytojas įvardytos knygos, visų pirma — Č. Dikenso „Oliverio Tvisto nuotykiai“. R. Šerelytė netgi paatviravo, kad pagrindiniam Dikenso knygos veikėjui Oliveriui jaučiasi ypač artima.
Paklausta, kuris jos pačios sukurtas personažas autobiografiškiausias, rašytoja prisipažino, kad romane „Mėlynbarzdžio vaikai“ vaizduojama sesuo, galima sakyti, ir yra ji pati. Beje, jeigu į šiuolaikinės lietuvių literatūros chrestomatiją būtų leista įtraukti tik vieną kūrinį, geriausiai atskleidžiantį rašytoją R. Šerelytę, autorė ir siūlytų būtent „Mėlynbarzdžio vaikus“.
„Mėlynbarzdžio vaikai“, „Žuvies darinėjimas“, „Balandų ratas“, „O ji tepasakė miau“, „Balzamuotojas“, „Vardas tamsoje“, „Ledynmečio žvaigždės“, „Vėjo raitelis“, „Raganos širdis“ — intriguojantys knygų pavadinimai, pasak R. Šerelytės, randasi labai įvairiai: pasufleruoja vidinis balsas, pasiūlo leidyklose dirbantys redaktoriai, o kartais knygos pavadinimas mintyse nušvinta išvedus pasivaikščioti šunį.
Tokie pasivaikščiojimai, pokalbiai su kaimynais, sporto klube patirtos emocijos — tai kasdienybės detalės, kurias rašytojas tarsi kempinė iš pradžių siurbia į save, o paskui tarsi detektyvas sudeda į vieną visumą —tekstą. „Tai, apie ką nori rašyti, turi matyti savo akimis“, — tvirtino R. Šerelytė.
Autorė akcentavo, kad apie konkretų skaitytoją rašydama negalvoja, tiesiog stengiasi rašyti taip, kad po dešimties metų nebūtų gėda. Kas yra rašančio žmogaus laimė, R. Šerelytė sakė nežinanti, tačiau pripažino, kad būtent šis nežinojimas ją, kaip kūrėją, gelbsti ir veda į priekį.
Rašytojos įsitikinimu, būtina atsirinkti, kurias knygas skaityti. Anot R. Šerelytės, save gerbiančiam gimnazistui iš lietuvių klasikos dera perskaityti A. Škėmos „Baltą drobulę“, B. Sruogos „Dievų mišką“ ir H. Radausko poeziją, iš pasaulinės literatūros — Popiežiaus Pranciškaus mėgstamiausią knygą — J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovą“.
„Literatūra — rafinuotas žaidimas“, — būtent šia R. Šerelytės metafora norisi apibendrinti susitikimą, rašytojai linkint įkvėpimo rafinuotiems tekstams kurti, o gimnazistams — malonaus klaidžiojimo rafinuotų literatūros žaidimų labirintais.
Lietuvių kalbos mokytoja Teresė Jarmalienė
