PASLAUGOS

Pagrindinis išsikeltas savanorystės tikslas – suorganizuoti renginį miesto viešojoje bibliotekoje. Gruodžio 12-18 dienomis įvyko mūsų su Ugne orgnizuotas protmūšis „Kalėdų belaukiant”. Ruoštis pradėjome dar spalį. Galvojome klausimus, darėme skaidres. Kai prasidėjo komandų registracija, galvojome, kad komandų bus daugiausia 5, bet užsiregistravo net 8 komandos ir renginyje dalyvavo iš viso 30 žmonių. Nesitikėjau tokio pasisekimo! Viskas buvo labai gerai ir tikrai nustebino geras įvertinimas. Dalyviai sakė, kad renginys puikus, šiltas bei jaukus. Pati įgijau daug patirties ir labai smagiai praleidau laiką. Manau 2020 suorganizuosime dar bent vieną tokio pobūdžio renginį.
Gabija Paškevičiūtė

Labiausiai iš Dofe veiklų man patinka savanorystė bibliotekoje. Sužinojau, kaip reikia organizuoti renginius, susipažinau su naujais žmonėmis, supratau, kas yra tikroji savanorystė.
Ugnė Valantaitė

Viena iš vykdomų veiklų – savanorystė. Visiškai naujos patirtys, pažintys, veiklos ir įspūdžiai. Dalyvauju bibliotekos filmuojamuose filmukuose, magnetinu knygas, smagiai leidžiu laiką su kitais savanoriais. Įkvėpta kitos savanorės planuoju iki savanoriavimo pabaigos surengti keletą renginių. Užsiėmus tokia veikla greičiau bėga laikas, papildau žinių bagažą, yra įdomu ir nauja.
Liepa Mockutė

Savanorystės projektas ,,Kartu tikrai galime” padėjo atrasti dar vieną veiklą, kurią smagu vykdyti. Su malonumu padedu vaikams ruošti namų darbus ir suprasti tam tikrų dalykų sunkiai įkandamas temas. Net ir pasibaigus DofE programai, manau ir toliau liksiu savanore projekte.
Gabrielė Lencevičiūtė

Savanorystė – mano mėgstamiausia projekto dalis. Kiekvieną sekmadienį aš ateinu ir padedu vaikams atlikti namų darbus ir kitus su mokslu susijusius klausimus. Mes daug bendraujame, randame naujų draugų ir žaidžiame įvairius žaidimus, kurie tikrai yra labai įtraukiantys. Ši savanorystė yra rimta ir manau, kad ji man ateity irgi padės tapti rimtesniu žmogumi.
Jonas Stalnionis

DofE projekto dėka ėmiausi veiklos, dėl kurios ilgai abejojau – tapau ,,Kartu tikrai galime” savanore. Nors iš pradžių buvo nedrąsu, džiaugiuosi leisdama sekmadienius su jausnesniais vaikais, galėdama jiems padėti. Manau, kad atradau naują veiklą, kuri nesibaigs net ir įvykdžius projektą.
Danielė Ambrulevičiūtė

ĮGŪDŽIAI

Liepa Maciulevičiūtė „Jūroje minčių“

AKTYVI VEIKLA

Kaip aktyvią veiklą pasirinkau „lentos” laikymą. Tikslas buvo išsilaikyti dvi minutes. Pradėjau nuo 20 sekundžių ir kiekvieną dieną ilginau laiką. Po trijų mėnesių 2 minučių „lenta” buvo vieni juokai.
Gabija Paškevičiūtė

Aš lankiau lengvąją atletiką, bėgimą,  sudalyvavau dvejose varžybose. Nors jokios prizinės vietos nelaimėjau, dėl to neliūdžiu, nes tai dariau tik dėl savęs. Atlikau 60 metrų sprintą per 7.50 sekundės ir esu labai patenkintas savo rezultatais. Iš pradžių treniruotės buvo ganėtinai sunkios, reikėjo nemažiai prakaito išlieti, bet įsivažiavau.
Danielius Vaitkevičius

Aktyviai veiklai esu pasirinkusi jogą ir mano tikslas yra išlaikyti „lentą” 2 minutes. Per šiuos metus joga man padėjo suprasti, kaip reikia taisyklingai sportuoti ir padėjo sutvirtėti.
Ugnė Valantaitė

Pasirinkau „lentos” laikymo pratimą, nes manau, kad jis skatina ištvermę ir susikaupimą. Pradėjau nuo 30 sekundžių ir kasdien ilginau laiką keliomis sekundėmis. Tikslas buvo išlaikyti „lentą” 1  minutę 30 sekundžių.
Liepa Mockutė

Mano aktyvi veikla vyksta sporto salėje, kur lankausi 2 kartus per savaitę. Siekiu pagerinti savo kūno laikyseną ir stiprinti nugaros raumenis.
Gabrielė Lencevičiūtė

Dėka DofE programos, pradėjau lankyti sporto salę. Džiugina tai, kad nebeesu toks tingus ir sugebu skirti laiko aktyviai veiklai – bėgioju, darau atsispaudimus. Mano asmeninis tikslas – padaryti 20 prisitraukimų per kartą.
Jonas Stalnionis

2022-2023 m. m. sidabro žygis     Žygio tyrimas

2022-2023 m. m. bronzos žygis

Žygis

                   2022 m. birželio 11-12 d. mes, Jonavos Senamiesčio gimnazijos moksleiviai: Liepa Maciulevičiūtė, Justas Marcinkevičius, Ignė Leleivaitė ir Jonavos Raimundo Samulevičiaus progimnazijos mokinė Milda Linkytė,- dalyvavome kvalifikaciniame DofE apdovanojimų bronzos žygyje Aukštaitijos nacionaliniame parke. 

                   Žygį pradėjome Palūšėje ir pažintiniu taku keliavome iki Gaveikėnų vandens malūno, jį apžiūrėjome, nupiešėme. Vėliau keliavome į Vaišniūnų stovyklavietę, kurioje praleidome naktį. Antrąją dieną vandens atsargas pasipildėme Medžiukalnio šaltinyje, toliau žygiavome miškais ir mėgavomės nuostabaus grožio gamta ir paukščių čiulbėjimu. Pietavome prie Gaveikėnų vandens malūno, žygį tęsėme tyrinėdami didingus piliakalnius ir grožėdamiesi įspūdingais vaizdas nuo jų. Kelionę baigėme įkopę į Šiliniškių apžvalgos bokštą. Per dvi dienas nužygiavome apie 27 km, tačiau gera nuotaika, įspūdžiai, naujos patirtys ir pamokos neleido nugalėti nuovargiui. 

                   Šis žygis buvo išties įsimintina patirtis. Dėkojame vadovei Vytai Orlovienei už suteiktas pamokas, pasiruošimą ir nuolatinį palaikymą. Ačiū žygio vertintojui Tomui Liubeckui už puikią nuotaiką, linksmus pokalbius ir naudingus patarimus mūsų ateities žygiams, kurių, tikime, dar tikrai bus!

Liepa Maciulevičiūtė, Ignė Leileivaitė, Milda Linkytė, Justas Marcinkevičius

Paslaptingas kraštas

                  Seniai seniai, Lietuvos žemėje, Didysis kunigaikštis skaudžią problemą turėjo. Visi, kuriuos jis siųsdavo keliauti per gūdžius Aukštaitijos miškus, niekada nesugrįžo į sostinę. Pirmiausiai, į šį karštą kunigaikštis išsiuntė du geriausius savo pirklius, tačiau savo tikslo jie nepasiekė. Paskutinį kartą jie buvo pastebėti beįžengiantys miškan prie Palūšės. Pirkliams negrįžus į kunigaikščio pilį, valdovas nusprendė į paieškas išsiųsti geriausius savo karžygius. Praėjo kelios savaitės, tačiau ir šie negrįžo. Tuomet jų ieškoti jis išsiuntė kitus savo karius, bet ir jų valdovas nesulaukė. Taip Didysis kunigaikštis ir siųsdavo savo karžygius į Aukštaitiją, kol galiausiai ištuštėjo visa jo pilis.

Praradęs viltį ir savo kariuomenę, Didysis kunigaikštis į paieškas išsiuntė keturis likusius savo tarnus – dailininkę Mildą, gydytoją Ignę, metraštininkę Liepą ir savo asmeninį ginklanešį Justą. Saulėta diena ir lengva kelionė į Palūšę nuteikė žygeivius optimistiškai. Jie drąsiai žengė į paslaptingąjį mišką, tačiau vos į jį įkėlę savo kojas, tarnai pajuto nepakeliamus galvos skausmus, jiems aptemo akyse. Kai skausmas pamažu išsisklaidė, žygeiviai apsidairė, tačiau kelio, kuriuo jie atėjo, neberado. Jie stovėjo gūdžiame, žmogaus nepaliestame miške. Vis dėlto, numoję ranka į keistus ženklus, žygeiviai pasuko žvėrių pramintu takeliu tolyn.

Staiga, tarnams keliaujant mišku, tarsi iš giedro dangaus pradėjo pilti šaltas lietus ir ūžti smarkus vėjas. Nustebę ir užsižiūrėję viršun, keliauninkai net nepastebėjo, jog jų kelią pastojo neregėta žmogysta. Vos nuleidę galvas, prieš save žygeiviai išvydo aukštą, beprotiškai šviesios, kone baltos, odos vyrą. Jo ilgi plaukai žvilgėjo lyg mėnesienoje, o akys buvo gilios tarsi išminties pilni šuliniai. Žygeiviai staigiai vienbalsiu sušuko:

                          – Kas Jūs ir ko norite?!

                          – Aš šio miško žynys Tomas, kodėl drumsčiate šios šventos girios ramybę? – bauginančiu, tačiau drauge ramiu balsu prabilo vyras.

                          – Mes ieškome šiuose miškuose pradingusių mūsų miestiečių, gal matėte juos? – nedrąsiai atsakė gydytoja Ignė.

                          – Mačiau, tačiau bijau, jog jų nebeišgelbėsite… – sumišusiai atsakė žynys. – Geriau gelbėkitės patys kol dar galite!

                    Ir lygiai taip pat paslaptingai kaip ir atsirado, vyras pradingo. Lietus ir vėjas iš lėto nurimo, o keliauninkai nepaisydami keisto įspėjimo, neketino pasiduoti ir surasti dingusius žmones.

                    Keliaudami mišku toliau, kunigaikščio tarnai pradėjo justi skaudų niežulį, netikėtai jų ausis užgulė keistas zvimbimas. Žygeiviai suprato patekę į didžiulį uodų spiečių. Jie vaikė, trankė vabzdžius, tačiau kuo toliau, tuo jų vis daugėjo. Vėliau prie jų dar prisijungė musės, bitės ir vorai. Tarnai neketino grįžti, todėl kovodami su vabzdžiais jie brovėsi per mišką, kol galiausiai pro vabalų gausą jie išvydo plyną lauką. Žygeiviai pasileido bėgte link jo, kiek tik kojos nešė. Pagaliau ištrūkę iš miško keliauninkai galėjo atsikvėpti, uodai atsitraukė, tačiau jų kūnai buvo nusėti šimtais skaudžių vabzdžių įkandimų.

             Šiek tiek atsipūtę, keturi tarnai patraukė toliau. Visai netikėtai jie pasiekė nedidukę gyvenvietę, pavadinimu Gaveikėnai. Žygeiviai nusistebėjo, vidury laukų, miškų apsuptym, radę ištuštėjusį miestelį ir patraukė keliuku per jį. Einant keliu, jauniausiosios keliauninkės, dailininkės Mildos, akį patraukė gražus, spalvotas ir švytintis akmenėlis. Ji pakėlė jį, apžiūrėjo. Staiga akmenėlis nustojo švytėjęs. Milda pamanė, kad jo švytėjimas jai pasivaideno, todėl nekreipusi į tai dėmesio, įsimetė akmenuką į savo krepšį ir žengė toliau.

                 Pagaliau keliauninkai priėjo miestelio vandens malūną. Po ilgo ir sunkaus ėjimo per mišką jie sustojo pailsėti ir vandeniu nusiprausė uodų paliktas žaizdas. Po valandėlės poilsio tarnai patraukė tolyn. Netrukus metraštininkei Liepai pasirodė, kad šiuo keliu jie jau ėjo, ir štai, po kelių akimirkų jie vėl priėjo tą patį vandens malūną. Šį kartą žygeiviai pasuko kitu keliu, tačiau ir vėl priėjo malūną. Taip jie ir suko ratus, kol vėl priėjus malūną jų laukė keistos išvaizdos moteriškė, jos ilgi plaukai siekė žemę ir dengė akis, staiga ji šiurkščiu balsu prabilo:

                    – Nejau dar nesupratote, kad šis kraštas stebuklingas? Jame šeimininkauja šventos dvasios, žmonėms čia ne vieta! Atsikratysite to prakeikto akmens ir sekite jonvabalius, kitaip iš čia niekada neištrūksite! Atminsite laumės Vytos žodžius…

                      Sumišusi gydytoja Ignė paklausė:

                            – Laumės? Ką turite omenyje?

                            – Kokio akmens mes turime atsikratyti? – prisijungė metraštininkė Liepa.

                       Tačiau laumė nieko neatsakiusi pradingo. Persigandę ir sumišę tarnai susižvalgė. Tuomet Milda droviai tarė:

                            – Manau, kad ji turėjo omenyje šį akmenėlį, – ji išsitraukė iš krepšio savo radinį ir parodė draugams, – radau jį vidury kelio miestelyje.

                            – Išmesk jį! – visi vienbalsiu sušuko.

                      Taip Milda ir padarė, ji įmetė akmenį į malūno tvenkinį. Persigandę ir sunerimę keliauninkai vėl bandė ištrūkti iš šio malūno, šį kartą jiems pavyko. Negalėdami patikėti dalykais, kurie čia dedasi jie keliavo toliau.

 Pamažu jų viltis išgelbėti kunigaikščio žmones menko. Žygeiviai pradėjo melstis, jog patys grįžtų namo. Ėmė leistis saulė, tarnai nusprendė įsikurti stovyklavietę prie ežero ir čia praleidus naktį, kelionę tęsti ryte. Deja, jie greitai suvokė, kad baigėsi jų geriamo vandens atsargos, todėl ginklanešys Justas pasileido ieškoti šaltinio. Jų nelaimei vietinis šaltinis buvo išsemtas, o ieškoti kito naktį atrodė rizikinga. Saulei visiškai užleidus dangų žvaigždėms, žygeiviai išvydo keistas švieseles. Priėję arčiau jų, suprato, kad tai jonvabaliai. Staiga jie prisiminė laumės žodžius: „Sekite jonvabalius.“ Anksčiau ji nemelavo. Atsikratę akmens, žygeiviai nebegrįžo į malūną, todėl jie nusprendė patikėti jos žodžiais ir vėl. Jie sparčiu žingsniu ėmė sekti jonvabalių švytėjimą, netrukus jie negalėjo patikėti priėję šaltinį. Vanduo tryško iš jo didžiule srove. Tarnai jau ruošėsi pulti prie šaltinio ir pildyti savo gertuves, kai prieš juos netikėtai išdygo neregėto grožio būtybė, tai buvo šaltinio dvasia, ji maloningu balsu tarė:

                         – Sveiki, žmonės, jūs pasiekėte stebuklingojo vandens šaltinį, atsigėrę jo būsite apsaugoti nuo visų kerų ir užkeikimų bei rasite kelią namo, tačiau atminkite, turite atsidėkoti gamtai už tokią suteiktą galimybę, sėkmės…

                       Žygeiviai vėl sunerimo sutikę dar vieną keistą padarą, tačiau šį kartą jų širdyse atgimė viltis grįžti namo. Jie atsigėrė stebuklingojo vandens, prisipildė savo gertuves ir ramiai grįžo į stovyklavietę.

                      Anksti ryte tarnai susirinko savo mantą ir miško takeliu patraukė tolyn tikėdamiesi rasti kelią namo. Tačiau po kelių valandų ėjimo jie miško galo nepasiekė, suprato, kad pasiklydo. Metraštininkė Liepa netikėtai išgirdo garsiai šlamančius krūmus. Staiga iš jų iššoko didžiulis vilkas, keliauninkai persigandę pasileido bėgti. Žvėris vijosi juos kelis kilometrus, kol jie pasiekė miško pabaigą. Tarnai bėgo toliau, tačiau greitai suvokė, kad vilkas jų nebesiveja, jie atsigręžė į mišką ir pamatė žvėrį, tupintį ir alsuojantį šalia miško, jo akys nebeatrodė pilnos grėsmės. Atvirkščiai, žygeiviai regėjo jo akyse gėrį, jie suprato, kad vilkas siekė tik padėti jiems ištrūkti. Gyvūnas apsisuko grįžti miškan, tačiau staiga jis parkrito ir ėmė garsiai dūsauti. Keliauninkams pagailo žvėries, jie grįžo ir pagirdė jį vandeniu iš šaltinio. Netikėtai vilkas pavirto mažu mielu šuneliu.

                           – Juk tai kunigaikščio pirklių kalytė Nala! – džiugiai suriko dailininkė Milda.

                      Žygeiviai be galo apsidžiaugė išvydę artimą padarą. Jų širdyse atgimė viltis ne tik grįžti namo, bet ir išgelbėti dingusius žmones.

                  Keliaudami toliau su kalyte, tarnai priėjo dar vieną ištuštėjusią gyvenvietę, Ginučius, o jų viduryje – kitą vandens malūną, jie baisiai sunerimo prie jo išvydę jau anksčiau sutiktą žynį ir laumę. Netrukus juos vėl apspito daugybė vabzdžių. Tačiau šį kartą tai nebuvo uodai, tai buvo tie patys jonvabaliai nuvedę juos prie šaltinio! Žygeiviai nežinojo, kaip jų atsikratyti todėl tiesiog apliejo juos vandeniu. Staiga prieš tarnus pradėjo dygti kunigaikščio karžygiai, jie buvo paversti jonvabaliais! Galiausiai vienas iš jų prabilo:

                      – Atsiprašome, jog užpuolėme jus, tačiau tai buvo vienintelis būdas išsigelbėti. Šaltinio vanduo saugo nuo kerų, tačiau tik žmogaus ranka galėjo mus išgydyti. Visi, kurie čia atvykome, neatlaikėme stebuklingųjų uodų antpuolių, mes sustojome miške, todėl jie nesitraukė ir nuodingai mus sukandžiojo, kol galiausiai patys tapome jonvabaliais. Sugalvojome į girią atvykusius žmones nuvesti prie šaltinio, tačiau tik jūs sugebėjote pasiekti malūną. Na, o žynys ir laumė, – atsisukęs jis parodė į dvi žmogystas stypsančias prie malūno, – yra mūsų pirkliai. Jie, kaip ir jūs, rado gražius prakeiktus akmenukus, tačiau nesuprato, kad dėl jų jie įstrigo malūne, ir buvo paveikti jo prakeiksmo bei paversti kitomis būtybėmis. Patys jūsų pagalbos prašyti jie negali, tačiau jei pagirdysite juos savo likusiu vandeniu, jie atgims žmonėmis ir visi iš čia ištrūksime.

Keturi tarnai negalėjo patikėti nei savo akimis, nei ausimis, tačiau širdyse jie buvo labai laimingi įveikę šį kraštą ir išgydę savo miestiečius. Jie greitai žengė prie laumės ir žynio, ištiesė jiems savo gertuves. Jie išgėrė šaltinio vandens ir atgavo savo tikruosius pavidalus. Tomo oda atgavo savo tikrąjį atspalvį, o Vytos plaukai nebesiekė nė pečių. Jie vienbalsiu nuoširdžiai padėkojo tarnams:

                           –Nuoširdžiai ačiū jums, jūs esate mūsų didvyriai, nes nepasidavėte ir visada keliavote pirmyn.

                   Tarnų ir visų likusiųjų veidus papuošė laimės šypsenos, tačiau vienas klausimas vis dar liko neatsakytas – kaip grįžti į sostinę? Keli karžygiai pasisakė netoliese matę aukštą piliakalnį, o vaizdai nuo jo labai platūs ir tolimi, todėl galbūt įkopę į jį jie rastų kelią namo. Taip tarnai ir visa kunigaikščio kariuomenė ir padarė, jie įkopė į minėtą piliakalnį ir išties, prieš jų akis atsivėrė ilgas, tiesus ir saulės nušviestas kelias. Visi išsigelbėję miestiečiai pasiekė jį ir laimingai stebuklinguoju keliu grįžo į kunigaikščio pilį.

                         Valdovas be galo džiaugėsi sulaukęs savo valdinių, jis iškėlė didžiulę puotą ir įsakė kelio iš stebuklingojo krašto pradžioje, supilti aukštą kalną pavadinimu Ladakalnis. Jo viršūnėje įsakė pasodinti ąžuolą, kuris augdamas ir žaliuodamas taps kelrodžiu visiems žmonėms, paklydusiems šiuose miškuose bei įamžins keturių jo tarnų atminimą. O norėdamas atsidėkoti gamtai ir sukurti darną su ja, kunigaikštis įsakė pastatyti aukštą bokštą, kuriame įsikūrę keli kunigaikščio paskirti kariai prižiūrėtų mišką, saugotų jį nuo žmonių nerūpestingumo, o žmones nuo miško pavojų. 

APIE PROGRAMĄ ŽINIASKLAIDOJE

DofE komandos dienoraštis

2021/2022 mokslo metus respublikos DofE programa pasitiko atsinaujinusi – pasikeitė  ne tik visi vadovai,  bet ir Senamiesčio gimnazijos komanda. Šiais metais žygio vadovė ­–  kūno kultūros mokytoja Vyta Orlovienė, programos koordinatorė ­–  Senamiesčio gimnazijos pavaduotoja ugdymui Svetlana Glušniova.

Po nesėkmingo 2020/2021 mokslo metų kvalifikacinio žygio mūsų mokyklos komanda negavo bronzos apdovanojimo, tačiau ši nesėkmė neišgąsdino gimnazijos pirmokų.

1b klasės mokinys Michail Mitiulin nusprendė mokytis japonų kalbos, sportuoti, padėti treneriui vesti treniruočių apšilimo pratimus, nes siekia ugdyti valią, užsispyrimą ir kantrybę.

1c klasės seniūnė Liepa Maciulevičiūtė pradės mokytis planuoti savo laiką, kad galėtų jį leisti su naujais, programoje sutiktais draugais. Jos pasirinktos veiklos ­- siekis išbandyti save literatūrinėje – kūrybinėje srityje, savanoriauti miesto centrinėje bibliotekoje.

1c klasės mokinys Justas Marcinkevičius mano, kad dalyvavimas programoje bus svarbus  siekiant ateities tikslų. ,,Juk gali išbandyti save įvairiose srityse, veikla neskatina konkurencijos, nepriešina dalyvių, o nukreipta į savęs ugdymą“,- mano jis. Justas pasirinko dalyvavimą debatų klube, būti medžioklės varovu, sportuoti savaitgaliais, savanoriauti mokyklos bibliotekoje.

Miglija ir Gabija, mokinės iš 2a klasės, tęs savo veiklas programoje, nes praėjusiais metais liko nebaigtos DofE veiklos. Jos tikisi įveikti išbandymus, pasiekti, ką buvo planavusios.

Tikiu naujos komandos mokinių ryžtu siekti tikslų, viliuosi, kad juos pavyks įgyvendinti visiems, mokslo metų pabaigoje išeiti į žygį, o vasarą pasidžiaugti gautais bronzos apdovanojimais.

DofE programos veiklų vadovė Giedrė Bazilevičienė

Sėkmingai užbaigus pirmuosius gimnazijos dalyvavimo DofE programoje metus, kilo sumanymas pasikviesti į ją dar vieną Jonavos mokyklą. DofE organizatoriams pasiūliau priimti  Raimundo Samulevičiaus progimnaziją. Istorijos mokytoja Danguolė Šabanienė sutiko pati dalyvauti ir perdavė  idėją savo mokyklai. Juos sužavėjo DofE programos filosofija: ugdyti jaunus talentus, suteikti galimybę jaunam žmogui mokytis iš savo patirties, įprasminti laisvalaikį, atrasti vidinę motyvaciją ir nuolat tobulėti.

2020 metų rugsėjo mėnesį pasirašėme DofE sutartis su šešiomis pirmokėmis Ugne Bastakyte, Emilija Butkute, Gabija Janušauskaite, Miglija Kašajeva, Smilte Smailyte ir Ineta Metlova bei antroke Novile Krutkevičiūte. Programą naujokėms labai patraukliai pristatė DofE bronzos apdovanojimą jau gavusios abiturientės Liepa Mockutė, Gabija Paškevičiūtė, Danielė Ambrulevičiūtė ir Gabrielė Degtinkova. Labiausiai įkvėpė jų asmeniniai iššūkiai, patirtis, įamžinta pačių sukurtoje filmuotoje medžiagoje. Reklamuoti DofE vykome ir į progimnaziją. 7-8 klasių mokiniai susitikime uždavė daug klausimų. Džiaugiamės padėję jauniesiems partneriams.

Spalio mėnesio pradžioje kėlėmės tikslus. Emilija su Ugne pasiryžo mokytis korėjiečių kalbos, prancūzų ir ukrainiečių kalbos sužavėjo Gabiją ir Migliją. Ineta nutarė gilintis į psichologiją, nes norėjosi geriau pažinti save, valdyti stresines emocijas. Labai originaliai mažinti patiriamą sportinį stresą sumanė Smiltė. Jai, Lietuvos aerobinės gimnastikos čempionei, kuri ruošiasi dalyvauti pasaulio čempionate, treniruotės bei varžybų gausa tikrai sukelia įtampos. Sužinojusi apie muzikos terapiją, Smiltė pasiryžo ją išmokti taikyti. Novilė nusprendė gilintis į grožio procedūras ir išmokti įvairiausių makiažo technikų.

Fiziškai merginos tobulės pilateso, gimnastikos, jogos ir ilgų distancijų bėgimo treniruotėse.

Savanorystę dalyvės vykdo teikdamos pagalbą artimiesiems (Ineta), padėdamos organizacijai ,,Gerumo sparnai” (Miglija, Gabija), dirbdamos Jonavos miesto centinėje bibliotekoje (Novilė, Emilija, Ugnė), padėdamos treniruoti mažametes aerobinės gimnastikos sportininkes sporto klube ,,Ieva” Kaune (Smiltė).

Lapkričio mėnesį prasidėjo nuotolinė veikla, bet pasiryžimo ir entuziazmo nesumažėjo, atrodė, karantinas ilgai netruks. Organizavome bendrą tėvų ir dalyvių nuotolinį susirinkimą. DofE vadovės J. Macaitienė, G. Bazilevičienė ir R. Lisauskienė pristatė tikslus, pasirinktas veiklas, žygio reikalavimus ir laukiančius iššūkius. Susikūrėme DofE grupę Classroom platformoje. R. Lisauskienė – programos žygio vadovė – paaiškino apie savarankiško žygio uždavinius ir medžiagos apibendrinimo reikšmę. Pasiruošimas laukia labai rimtas, nes visos merginos į savarankišką žygį išeis pirmą kartą.

26 dieną DofE vadovai surengė respublikinę ZOOM konsultaciją. Lektorė L. Danienė paskaitoje apie motyvaciją – ,,Kas perjungia motyvacijos šviesoforo šviesas?” – iškėlė naują idėją, kad ir vadovai dalyvautų vienoje iš veiklų. Labai sudomino pasiūlymas, bet registruotis šiam iššūkiui aš nesiryžau, nes pabijojau, kad pritrūksiu laiko vokiečių kalbos mokymuisi. Šiandien suprantu, kad būčiau spėjusi. Jau antrą mėnesį kiekvieną dieną mažiausiai 1 val. pasimokau ir neabejoju, kad dalyvavimas programoje tikrai gali padėti įveikti visus iššūkius.

Gruodžio mėnuo. Emilija su Ugne nusprendė, kad joms programos veikla per sunki, pradeda trukdyti mokymosi rezultatams. Iš komandos pasitraukė. Viliuosi, kad jos dar turės laiko subręsti kaip dalyvės, nes projekte jaunimas gali dalyvauti iki 24 metų.

Tad 2021 metų sausio mėnesį veiklas tęsia 5 merginos. Aktyviai bendradarbiaujame su  partnere Raimundo Samulevičiaus progimnazija, net žygį pradedame planuoti kartu. Vadovė Rita jau veda užsiėmimus apie maisto ruošimą žygiui, kokia įranga tam reikalinga ir kaip galima ja naudotis, kartu mokomasi orientavimosi, stebėjimo ir žymėjimo įgūdžių.

Vasario mėnuo – pirmosios pagalbos teikimo kursai bei navigacijos mokymasis. Sunkokai sekasi pildyti ORB sistemą, nes žiemos šaltis, atrodo, stingdo aktyvios veiklos lauke užsiėmimus, motyvacija silpnėja.

Bet kovo mėnesį pokalbiai Classroom platformoje vėl dažnėja, bandomasis žygis numatomas balandžio mėnesį. Suplanuojame susitikimą su Raimundo Samulevičiaus progimnazijos komanda.

Balandžio mėnesį aptariame veiklas, pasidžaugiame Inetos pasiekimais. Gimnazijos psichologė Milda Leleivienė džiaugiasi: ,,Analizuodama skaitomas knygas, ji išmoko atpažinti savo mintis, jausmus, pastebėti  ir suprasti ryšį tarp minčių, jausmų ir elgesio. Dalyvė nurodė, kad įgytos žinios moko sąmoningai vengti stresinių situacijų tinkamai nukreipiant mintis ir keičiant elgesį.“

Paskutinę balandžio savaitę jau individualiai kalbėjomės su dalyvėmis ir jų tėveliais. Pasidžiaugėme pasiekimais, dėl šalto oro nutariame žygį perkelti į gegužės mėnesį, o kvalifikacinį žygį vykdyti liepos mėnesį.

Dabar belieka sėkmingai užbaigti visas veiklas, užpildyti ORB sistemą ir atsakingai ruoštis žygiams. Rugpjūčio mėnesį tikimės sulaukti bronzos apdovanojimo.

                                               Komandos vadovė G. Bazilevičienė