Kai bus pavakarė ir dulkės kils kely po gluosniais,
Aš būsiu netoli. Audros suplėšytas kaštanas vėl žydės.
Ten kaip nuostabų persų kilimą vaikystę pasiklosiu
Ir, vaikščiodama ja, aš nieko nebijosiu, —
Audros suplėšytas kaštanas vėl žydės.
A. Nyka-Niliūnas „Paskutinė kelionė“
Jau tradiciškai, prieš didžiąsias šventes, lapkričio dieną būrelis Senamiesčio gimnazijos mokytojų ir mokytojų – senjorų, pagerbdami amžinybėn išėjusius kolegas, aplankė Jonavos kapines. Žvakių ramybėje ir šviesoje prisimintos linksmos ir liūdnos istorijos kaip kartu dirbta, bendrauta, draugauta… Nuoširdumo tiltai tą dieną jungė tuos, kurių nebėra, ir tuos, kurie liūdi.
Pavaduotoja Svetlana sakė: ,,Prasminga, kad gimnazijos mokytojai tęsia tradiciją ir lanko kolegų kapus. Juk nerašyta žmogiškumo taisyklė – neužmiršti.“ Pavaduotojas Saulius antrino, kad mokykla tai – šaknys palaikančios suvokimą, kad esi savas, svarbus ir mylimas.
