Dvasingas žodis – rudens iššūkiams pamiršti

Dvasingas žodis – rudens iššūkiams pamiršti

      Nors šio rudens spalvingumas ir šiluma dovanojo išties gražių įspūdžių, nemažai Lietuvos pedagogų dėl Švietimo ministerijos inicijuotų naujovių patyrė ir nemalonių emocijų. Papildomu iššūkiu visai Jonavos Senamiesčio gimnazijos bendruomenei tapo mokyklos pastato renovacijos darbai. Tokioje situacijoje, kai reikia išeiti iš komforto zonos, atrama dažnai tampa nuoširdus bendravimas, dvasingumą spinduliuojantis žodis. Jaukią ramybę saulėtą spalio 18-osios popietę Senamiesčio gimnazijoje paskleidė Jonavos dekanato dekanas, kunigas Virginijus Birjotas.
      Pasakodamas, kaip pasirinko dvasininko kelią, garbus svečias prisiminė savo mokyklinius metus ir prisipažino, kad jo visada būta ne tiksliuko, bet humanitaro. Pasirodo, mokantis vidurinėje galvota arba apie geografijos mokytojo darbą, arba apie kunigystę. Prioritetu pasirinkta seminarija, nes dar paauglystėje dažnai buvo patarnaujama šv. Mišiose, be to, ir šeimoje visi buvo tikintys.
      Vis dėlto V. Birjotas pabrėžė, kad šeima jokiu būdu neturėtų nulemti ateities kelią besirenkančio jauno žmogaus apsisprendimo. Tai turi būti paties jaunuolio pasirinkimas, todėl kunigas sakė esąs dėkingas savo tėvams, kurie nebuvo nei už, nei prieš sūnaus sprendimą. Didžiulės įtakos V. Birjoto pasirinkimui turėjo susitikimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II – nuotrauką, kurioje įamžinta, kaip jis bučiuoja popiežiui ranką, kunigas laiko ypatingu simboliu.
      Beje, paaiškėjo, kad kunigaujant nepamiršta ir antroji mokyklinių svajonių kryptis –  geografija: V. Birjotas yra aplankęs daugybę Europos šalių, viešėjo Meksikoje, Amerikoje, ypatingą įspūdį jam paliko itin gausios Lenkijos ir Amerikos tikinčiųjų bendruomenės.
      Paklaustas, kaip ruošiasi pamokslams, kunigas juokavo, jog taip, kaip ir mokytojai pamokoms: tarnystės pradžioje, kol praktikos nedaug, medžiagos ieškoma įvairiuose šaltiniuose, iš anksto apmąstoma, kaip ir ką reikės sakyti, o vėliau, įgijus praktikos, galima ir paimprovizuoti. Tiesa, anot kunigo, jis vadovaujasi dabartinio autoriteto – popiežiaus Pranciškaus – rekomendacijomis ir stengiasi, kad pamokslas netruktų ilgiau nei 10 minučių – tai maksimalus laikas, kiek klausytojai gali sutelkti dėmesį.
      Į klausimą, ar Šventąjį Raštą galima analizuoti kaip grožinį tekstą, V. Birjotas sakė neturįs tikslaus atsakymo, nors pripažino, kad Biblijos tekstai sulaukia daugybės įvairių interpretacijų. Beje, bent trumpam pamiršti teologijos dogmas ir parapijos rūpesčius kunigui padeda krepšinis  – V. Birjotas visa širdimi yra „Žalgirio“ sirgalius, tad nuoširdžiai džiaugėsi išvakarėse pelnyta savo komandos pergale.
      Kalbėdamas apie gyvenime pasitaikančius išbandymus, kurių neišvengiame nė vienas, kunigas akcentavo, kad atspirties taškas visada yra tikėjimas, ir ypač pabrėžė maldos galią. Nebūtina melstis tik bažnyčioje: sukalbėti maldą galima važiuojant dviračiu, vairuojant automobilį, netgi lovoje prieš miegą. Prisiminęs šviesaus atminimo Tėvą Stanislovą, V. Birjotas teigė, kad žodis turi ypatingų galių: keliskart kartojama ta pati maldos formulė apsaugo nuo nuodėmės, suteikia stiprybės.
      Nuoširdi tikybos mokytojos Onos Butrimavičienės malda ir kunigo V. Birjoto palaiminimas pokalbio pabaigoje spinduliavo ramybę ir dvasinę stiprybę – be jokios abejonės, šios emocijos pravers įvairių iššūkių apsuptyje laukiant tradicinio gimnazijos bendruomenės adventinio susitikimo.

Lietuvių kalbos mokytoja Teresė Jarmalienė