Jautriai Senamiesčio gimnazijos abiturientams nuskambėjo Paskutinis skambutis.
Jo aidas dar ilgai klaidžios tuščiose klasių erdvėse, atkartos ketvirtokų žingsnių ritmą nutildamas suoluose, kur liko gražiausi prisiminimai ir paskutinių klasių valandų šiluma. Šiandien buvo visko. Laiškų, išsiųstų į ateitį – su viltimi, kad laikas neištrins to, kas tikra, širdis virpinančių auklėtojų žodžių, kurie skambėjo kaip kelionės palaiminimas, šypsenų, juoko, prisiminimų ir vilčių. Suvokimo, kad pradžia visada turi pabaigą. Kieme simboliškai suleido šaknis jauna obelis – lyg gyvas pažadas augti, žydėti ir duoti vaisių jau kitur.
„Ar mylėsi mane, kai netyčia suduš tavo brangiausias puodelis?“ – dainos žodžiais klausė Just. Vareikio progimnazijos pirmokai. Jų sveikinimai akimirkai sustabdė laiką. Ir nors vaikiški žodžiai galbūt pasiklydo pavasario vėjo gūsiuose, jų šiluma lyg paukščio, kiekvieną pavasarį sugrįžtančio į namus, plunksna švelniai palietė kiekvieno širdį.
,,Paskutinis skambutis jus šiandien pakvietė ne į pamoką, o į gyvenimą,” – abiturientus kreipėsi gimnazijos trečiokai. Ypatingą – ATEITIES – ritmą diktavo varpelių skambesys ir tradicinis juostų kelias, kuriuo abiturientai žengė į naują etapą. O atidengta laidos lenta liks kaip istorijos ženklas – liudijimas apie tuos, kurie čia subrendo.
Tylant Paskutinio skambučio aidui, švęsti gyvenimo, sustabdyti tarp smilgų ir minčių bėgančio laiko akimirkų Senamiesčio gimnazijos XXVIII laidos abiturientai, lydimi stipraus vėjo gūsių, atžygiavo į Kultūros centrą. Vakarą, kvepiantį ne tik alyvų žiedais, bet ir laisve, žaismingu pirmojo pasimatymo etiudu pradėjo abiturientai Liepa ir Markas. Vakaro vedėjai, trečiokai Jurgis ir Monika, pažadėjo neskaičiuoti klaidų ir pažymių, iš akimirkų, tapusių prisiminimais, sudėlioti ketverių metų patirties dėlionę. Ją prasmingais žodžiais pradėjo ir į pradinės mokyklos suolus trumpam sugrąžino pirmųjų mokytojų Astos Akstinavičienės, Eridanos Tabūnienės, Gražinos Murauskienės, Jadvygos Kulakauskienės, Astos Vaitkuvienės, Reginos Barišauskienės šilti palinkėjimai. Jos pirmosios paėmė už rankos ir parodė, kad pasaulis yra pilnas stebuklų, jos kantriai mokė ne tik skaityti, bet ir draugauti, ne tik rašyti, bet ir tikėti savo svajonėmis. Trumpai susikaupimo akimirkai pakvietė pamokantis Šv. Apaštalo Jokūbo parapijos kunigo dekano Virginijaus Birjoto žodis ir palaiminimas. Abiturientus savo apsilankymu pagerbė ir pasveikino rajono vicemerė Birutė Gailienė, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Violeta Kolesnikienė bei Lietuvos Respublikos Seimo nario Eugenijaus Sabučio padėjėja Audronė Bagdonavičienė. Viešnios linkėjo jauniems žmonėms drąsos, sėkmės ateities iššūkiuose ir išreiškė gražią viltį, kad po studijų ar ieškojimų metų, sukaupę neįkainojamos patirties, šiandienos abiturientai sugrįš kurti ir dirbti savo gimtajam miestui.
Gimnazijos direktorius Darius Mockus, cituodamas Himną meilei iš Apaštalo Pauliaus laiško korintiečiams, akcentavo svarbiausią mintį – meilė niekada nesibaigia. Šią tiesą prasmingai pratęsė viena stipriausių šventės jungčių – jautri padėka tėvams, kuri atskleidė gražų ir nenutrūkstamą gimnazijos, tėvų bei vaikų ryšį. Gimnazijos bendruomenė dėkojo tėveliams, kurie visada skuba į pagalbą mokytojams, mielai kartu su mokiniais kuria mokyklos renginius ir dabar su didžiule meile bei palaikymu lydi savo vaikus į pirmąjį rimtą gyvenimo išbandymą – brandos egzaminus. Šią stiprią meilės ir vienybės giją vainikavo netikėta bei linksma tėvų staigmena abiturientams – energinga diskoteka, vėl užkūrusi nepamirštamą šimtadienio ritmą.
Gimnazijos alumnės Kamilės Valvonytės kurtas jautrus šokis dramatiškai ir švelniai įprasmino gyvenimo grožio bei trapumo sandūrą. Šokėjų grupės choreografija per balto ir juodo balionėlių metaforą atspindėjo vertybių priešpriešą, primenančią, kad tikroji branda slypi nuolatiniame tobulėjime. Šokėjus keitė lyrinės saksofono melodijos, atliekamos Mindaugo Rozenbergo.
Džiugios reakcijos, dėkingumo ir aplodismentų sulaukė žaismingas trečiokų, daug prisidėjusių prie šventės sėkmės, pasirodymas, akimirksniu virtęs spalvingu ir energingu miuziklu. Nors scenoje dainuojantys ir šokantys gimnazistai spinduliavo jaunatvišku nerūpestingumu, tačiau jų pasirodyme jau jautėsi ir subtilus virpesys – supratimas, kad labai greitai ateis jų pačių eilė stoti prie brandos slenksčio.
Dar vienas svarbus meilės jungties akcentas – mokytojų pasirodymas, scenoje virtęs jautria ir vienijančia daina „Švęsk gyvenimą“. Dainos melodijoje nuskambėjo ir klasių auklėtojų Žydronės Stankevičienės, Jolantos Sedleckienės, Vilmos Širkaitės, Gražinos Boreišaitės, Vilmos Račkauskienės ir Editos Danielienės žodžiai, pilni išsiskyrimo nuojautos ir skatinimo drąsiai priimti ateities iššūkius. Daina mokytojai priminė, kad gyvenimas – didžiausia dovana, o kiekviena akimirka verta būti išgyventa prasmingai.
Po nuoširdžių svečių linkėjimų paskutinį žodį tarė patys šventės šeimininkai – abiturientai, paliekantys ryškų ir unikalų pėdsaką gimnazijos istorijoje. Ši drąsi, matoma ir nepakartojama karta prieš bendruomenę stojo jau ne kaip mokiniai, o kaip subrendę kūrėjai, pasirengę atverti ir padovanoti dalelę savo širdies, o jų pasirodymas – jautrus, atviras, iki širdies gelmių suvirpinęs sielos dienoraštis, pakvietęs į kelionę per svarbiausius augimo etapus: nerūpestingą vaikystę, maištingą paauglystę ir laukiamą brandą – tapo tikrąja renginio kulminacija. Jaunų žmonių lūpose garsiai suskambo giliausios abejonės – kodėl gyvybė tokia trapi, kodėl laikas nenumaldomai bėga į priekį, atnešdamas suvokimą, kad niekada nebebus taip, kaip buvo, bet kartu ir stiprų norą įveikti neįveikiamas kliūtis bei tikėti savimi. Iš prisiminimų nuotrupų salėje susidėliojo tikri, gyvi gimnazistų portretai, kuriuos vainikavo jaudinantis kreipimasis į mamą – su brandžiu pažadu niekada nepaklysti gyvenimo labirintuose ir tyliu vaikišku pažadu sugrįžti bent miego gelmėje.
Gimnazijoje praleistus metus vainikavo simbolinis šachmatų žaidimas, kuriame lentoje žingsniavo ne medinės figūros, o tikrosios pačių suvoktos vertybės – gerumas prieš melą, tiesa prieš apgaulę, garbė prieš egoizmą. Pripažinimu, kad tobulų nėra, bet kelias tobulėti visada atviras, atėjo tikroji brandos akimirka. Visgi brandos suvokimas neatėmė žaismingumo – renginio pabaigoje nuskambėjusi finalinė daina „Fiesta, fiesta“ suskambo kaip pažadas: drąsiai žengsime į ateitį, tikėsime savimi ir švęsime gyvenimą, kad ir kur mus nublokštų likimas. Šie paskutiniai akordai salėje ištirpo palikdami vietos tyliam žinojimui – ši ryški Senamiesčio gimnazijos karta yra visiškai pasiruošusi savo didžiajam skrydžiui.
Gero vėjo ir kūrybinės drąsos! Būkit laimingi, mūsų vaikai!
Mokytoja Gražina Boreišaitė
